Dar šis tas · Mamos kampelis

Apie moteris ir moliūgus

Moliūgai. Jie dėl visko kalti. Dėl mano augančio svorio, nes labai mėgstu juos keptus. Dėl mano santykių su vyru, nes jis jų nekenčia, o aš juos jam grūdu gerklėn. Dėl šlapių grindų ir lankstomos nugaros, kai koks oranžinis dičkis parsivežtas iš tėvų namų ima per greitai pūti nespėtas suvartoti. Štai ir dabar kepu moliūgą laukdama pareinančių savo dviejų vyrų.

Moliūgus šeimoje ruošiu tik aš, nes šeimoje tik aš turiu moters statusą. Net nepaisant to, kad mano žiniomis jie naudingesni yra vyrams ir jų vyriškoms funkcijoms.  Gal todėl moterims genuose užkoduota visais įmanomais būdais jais primaitinti savo partnerius. Nors anksčiau prie viryklės neretai pastovėdavo ir vyras, bet vaiko gimimas sustatė viską į savo vietas. Dabar kadangi esu lyties, prasidedančios M raide atstove, tai ir kepu tą M raide prasidedančią daržovę. Kalbant apie moterystę, šiandien keli vyrai ir kelios moterys mane pasveikino su kovo 8-ąja. Lyg būčiau moteris. O gal esu? O ką reiškia būti moterimi? Štai vyras sako, kad myli mane už tai, kad aš moteriška. O kokia ta moteriška ir negali tiksliai nupasakot. Bet iš padrikų jo pateiktų apibūdinimų mintyse piešiu vištos perekšlės portretą. Ar būti moterimi reiškia būti višta? Hm, tam tikra prasme gal ir taip. Kai būnu nepatenkinta dažnai kudakuoju sau po nosim. Ir paplasnoju kartais norėdama skristi, bet vis niekaip nepakylu. Ar ne višta? Tupėdama trečius metus lizdę vis stebiu, kad tik jis neatvėstų man nuo jo bent kiek nutolus laiko ar atstumo prasme. Dar tokiu vištišku dinozaurišku žvilgsniu žiūriu kai mano palikuoniui kažkas nori įkišti cheminį saldainį suprasdama tai kaip grėsmę savo rūšies egzistavimo pratęsimui. Dar sulesu namie sūnaus nedavalgytus trupinius. Hm, viščiuko mano gyvenime daugiau, kadangi mūsų šeimos gaidys švelniai tariant retokai būna namie. Turbūt jis norėtų grįžti į vištidę, tik moliūgai baugina.

Manau, kad apie viską šeimoje reikia kalbėtis, tada ir konfliktų šeimoje bus mažiau. Štai vyras man tiesiai šviesiai pasakė, kad jis nekenčia moliūgų. Aš jį suprantu, todėl nepykstu, kai jam juos eilinį kartą paruošiu, o jis net nepasako kaip buvo fantastiškai skanu. Gi stengiuosi būti supratinga. Ir jis mane kantriai išklauso. Pabūna tyliai kol dėlioju žodžius, netriukšmauja, nesiginčyja ir neprieštarauja, o tada  pasinaudojęs mano pauze toliau tylėdamas bėga plauti indų. Štai toks gyvenimas mūsų vištidėje.

Beje, atkreipkime dėmesį, kad vištidė yra vištidė, o ne gaidynas. Joje tvarką nustato, taisykles diktuoja ir garsiausiai kudakuoja vištos, ne gaidžiai. Taip ir gyvenime. Moterys nuo seno laiko namų kampus, kūreną šeimos židinį, rūpinasi jaukumu ir šiluma. Moterys valdo namų karalystę ir tam tikra prasme jos piliečius. Jos neša džiaugsmą ir gerą nuotaiką. Arba atvirkščiai, užtenka, kad plaukai šiandien kažkaip netaip į šukuoseną sugulę ar koks nagas nulūžta ir štai dėl to kenčia visi. Vis dėlto, namų karalystė skiriasi nuo vištidės. Pastarojoje vištų daug, o namuose tik viena šeimininkė yra karalienė. Tik jos tvarka. Štai laikinai perima pareigas kokia princesė ir tvarka karalystėje iš esmės pasikeičia. Tik tiek.

Linkiu nebūti lygiomis su vyrais. Linkiu nebūti geresnėms už juos. Linkiu nebūti už juos prastesnėms. Linkiu tiesiog būti moterimis, ne vištomis, ir vyrams leisti būti vyrais, ne gaidžiais. Juk jie stengiasi ne tik tą tulpių puokštę padovanoti, bet ir šiaip būti gerais. Gal tik ne visada supranta kaip tai įgyvendinti. Kaip ir vaikai. Būtų daug lengviau, jei pateiktume detalią instrukciją ir nesitikėtume, kad jie moka skaityti tarp eilučių. O kaip mes galime juos paskatinti? Gal bent per šventes nekišti jiem tų moliūgų ir palepinti tuo, ką mėgsta? Vaje, taigi mano moliūgas svyla…

Su kovo 8!

Reklama