Dar šis tas · Vaiko mokymas ir lavinimas

Mokymasis namuose. Mano patirtis dvyliktoj klasėj

Birželis – egzaminų studentams ir abiturientams metas. Pagalvojau apie tai todėl, kad savo antrus metus naudojamame darbo kalendoriuje šiomis dienomis randu praeitų metų užduotis: perskaityti straipsnį x, parašyti darbo dalį y, susisiekti su dėstytoju, egzaminas, gynimas ir pan. Šiemet viso to netenka patirti (kažin ar ilgam), bet pastaruoju metu vienu ar kitu aspektu tenka prisiminti savo paskutiniuosius metus mokykloje. Nors tai buvo labai nemaloni patirtis, bet gavau daug pamokų, apmąstymų, įkvėpimo ir kai kurių ne tokių gerų dalykų, kurie šiandienos temai netinka. Domiuosi homeschooling‘u, kartais apie tai pasišnekame su vyru. Lyg ir sutariame, kad su pradinukais daugmaž aišku, gali juos mokyti pats, nes turi tam pakankamai kompetencijos. Tačiau kalbant apie vyresnes klases mūsų požiūriai išsiskiria. Papasakosiu apie savąjį, suformuotą mano patirties būnant dvyliktoke.

Tam, kad Tu, skaitytojau, suprastum mano pagrindinę mintį, turiu pasakyti, kas nutiko. Pirmas porą rugsėjo savaičių su šeima buvome išvykę kasmetinių atostogų prie jūros. Taigi, pusę mėnesio praleidau. O paskui vieną gražią rugsėjo 24 dieną atsikėlusi ryte ruoštis mokyklai taip į ją ir nenuėjau… iki gruodžio 8-osios. O ir į ją nuėjusi paskui gana dažnai praleisdavau pamokas. Dabar nesvarbu kodėl. Didžiąją dalį to viso namuose praleisto laiko visiškai nesimokiau, kartais paskaitydavau kokią nors nesąmonę iš privalomos lietuvių literatūros, bet mintys dažniausiai klajodavo kažkur anapus, todėl tos literatūros nelabai ir suvokiau. Atsimenu tik kad patiko „Balta drobulė“. Mano manymu, vienintelis mokyklinės programos lietuvių kūrinys, vertas dėmesio… Taigi, galima manyti, kad pragulėjusi tiek brangaus dvyliktos klasės laiko, kai egzaminai ant nosies, o jie yra viso tolesnio gyvenimo lemtis, turėjau siaubingai atsilikti. Dabar nei apie tą atsilikimą, nei apie egzaminus kaip gyvybiškai svarbius jau nebegalvoju. Kodėl? Tuojau.

Kadangi mano mama negali gyventi be tvarkos, taisyklių ir paklusimo sistemai, ėmė ir suorganizavo man pamokas namuose. Nuo lapkričio vidurio (jei neklystu), pas mane į namus pradėjo eiti mokytojai. Ne ne, ne visi, tik tų dalykų, kurių egzaminus planavau laikyti: lietuvių ir anglų kalbų, matematikos, istorijos. Ir rusų kalbos. (Pildydama egzaminų dokumentus paskutinę minutę nusprendžiau, kad nenoriu apsikraut, užteks ir anglų). Eidavo jie nekasdien, gal kartą per savaitę, gal du, gal tris, net nebeatsimenu. O ir pamokos vykdavo labai skirtingai.

Labiausiai atsilikusi buvau matematikoj – integralai, trigonometrija, kurios ir pagrindų nelabai supratau… Atėjęs mokytojas trumpai paaiškindavo esmę, kartu paspręsdavom kelis pavyzdžius, užduodavo namų darbų. Pirmas jo klausimas atėjus būdavo „kas neaišku?“. Kadangi namų darbų padarydavau tik labai mažą dalį, tai ir tų neaiškumų tiesiog nelabai spėdavau rasti. Tiesa, nepaminėjau, matematika niekada nebuvo mano meilė, aš daugiau humanitarinės pakraipos, bet kažkokiu stebuklingu būdu ji man sekėsi. Mokytojas parodydavo sunkesnius pavyzdžius, o jam mano nepadaryti namų darbai buvo „tai viskas OK, dabar pažiūrim šitą…“. Štai taip ir vyko tas mokymasis. Tuo metu spręsti matematiką man buvo fiziškai sunku, nes nepatogu. Bet automatinis uždavinių sprendimas man puikiai tiko mintims nukreipti.

Kalbų mokytis irgi neitin mėgstu, bet puikiai suprantu jų mokėjimo privalumus. Anglų kalboj sunku pasakyt, kiek buvau atsilikus. Mokytoja man taip ir nepasakė, nežinojau, ką mokosi mano klasiokai. Namuose per pamokas mokytoja paaiškindavo gramatiką, kokias nors taisykles, kažkokių pratimų padarydavom. Nuoširdžiai stengdavausi padaryti namų darbus, nes šio egzamino labiausiai bijojau. Jaučiausi ne tik po vasaros pamiršusi nenaudojamą kalbą, bet ir per sėdėjimą namie su kiekviena diena siaubingai atsiliekanti.

Istorija visada buvo ir dabar yra mano meilė, tik ji man taip savaime nesiseka kaip matematika, nes ne visada sekasi suvesti galus. Žinau daug visokių dalykų, bet, kaip pati mokytoja sakė, viską žinau, tik „reikia sudėlioti į lentynėles“. Tą per pamokas ir darėm. Atsakinėjau į klausimus, diskutavom, žiūrėjom egzaminų programą, dirbom su žemėlapiais, kurių iki tol aš kažkaip nepripažindavau. Savarankiškai viena ir spalvindavau tuos žemėlapius bei skaitydavau vadovėlį. Per visą tą laiką istoriją įsimylėjau dar labiau, nes ne tik aiškiau viską supratau, kai mokytoja asmeniškai padėjo viską „sudėliot į lentynėles“, geriau supratau istorinių įvykių priežastis, pasekmes, dėl ko galvoje savaime susidėlioja loginis eiliškumas, bet ir dažnai girdėdavau įvairių įdomių istorijos detalių, apie kurias vadovėlyje nerašoma.

Lietuvių kalba. Kadangi esu kilusi iš nelietuviško krašto, šis egzaminas, ko gero, pats didžiausias baubas mūsų mokykloje. Bet šios pamokos buvo pačios nemokykliškiausios. Kodėl? O gi todėl, kad atėjusi mokytoja pasakydavo, ką galėčiau pasiskaityti, o šiaip mes gerdavom arbatą ir šnekėdavom. 70 procentų pokalbių sudarydavo su mokykla nesusijusios temos, o likę 30 – apie mokyklą, bet daugiau ne apie lietuvių kalbą ir literatūrą, o apie klasės įvykios, klasiokus ir mokyklos naujienas. O ir ateidavo mokytoja gana retai. .

Apie rusų kalbos pamokas daug papasakot negaliu, tiesiog nieko ypatingo. Rusiškai kalbu nuo vaikystės, todėl reikėjo pasimokyt tik rašybos, gramatikos. Pamokos namuose vykdavo taip pat, kaip ir mokykloje, tik atsakinėti turėdavau aš viena, o ne visa klasė paeiliui. Užtat tuo laikotarpiu perskaitytų knygų sąraše atsirado Čechovo „Vyšnių sodas“originalo kalba. Mokydamasi mokykloje to nebūčiau spėjus. Tiesa, mokytoja pas mane pirmą kartą pasirodė tik prieš pat man grįžtant į mokyklą. Iš viso buvo gal du kartus. Tiesiog taip susitarėme.

studying-951818_1920Viso to, ką papasakojau rezultatas buvo toks:

 Matematika – atėjusi į mokyklą neturėjau ką veikti. Per kelias savaites ne tik pasivijau, bet ir gana ilgam pralenkiau klasę ir dar ilgai nuobodžiaudavau pamokose. Neretai ramia savo ir mokytojo sąžine praleisdavau pamokas. O pamokose visai gali būti, kad iš to nuobodulio trukdydavau šalia sėdėjusiems klasiokams. Egzaminą išlaikiau beveik 100. Beje, laimėjau mūsų rajono olimpiadą ir dalyvavau respublikinėje. Kadangi ten susirinkę tikti kietuoliai ir proto guzai iš gerų mokyklų, tiesiog labai džiaugiausi, kad nebuvau paskutinė.

Istorijos pamokose irgi nemačiau jokios naudos. Toliau mokiausi tikrai ne taip progresyviai. Chaosas neleisdavo nei susikaupti, nei kažkaip kitaip naudingai laiką leisti. Tokių kaip aš istorijos mylėtojų mūsų klasėje turbūt tiesiog nebuvo. Ėjau tik tam, kad eičiau. Beje, svarbiausią ir man sunkiausią šio dalyko programos dalį supratau namuose. Būtent, ne išmokau, o supratau. Man tai atrodo daug svarbiau. Todėl likusį pusmetį teliko pasikartoti, ką primiršau. Egzaminą taip pat išlaikiau beveik šimtu.

Su anglų kalba man situacija buvo liūdniausia. Kai mokiausi namuose, mokytoja gyrė, kad darau didelę pažangą ir jei tuo metu reikėtų laikyti egzaminą, išlaikyčiau puikiai. Mokykloje tas puikumas išgaravo. Tikrai jutau, kad mano rezultatai prastėja. Ten, kur jaučiausi tvirtai, apnikdavo abejonės. Kadangi visi bijojo egzaminų, mane irgi apėmė bandos baimė. Egzaminą išlaikiau beveik 90. Vėliau sužinojau, kad mokytoja tikėjosi, jog gausiu geresnį balą. Liūdna, bet toks gyvenimas.

Lietuvių kalboje mane labiausiai gąsdino teksto suvokimo užduotis. Man tai atrodo absoliučiai kvaila užduotis. Pasaulį suvokiame per savo patirtį. Na ką, skaitai tuos tekstus, bet net ir užduoties kūrėjas juk turi savo patirtį, kuri skiriasi nuo autoriaus. Kažkokių rimtų pamokų ir mokykloje nebuvo, mokytoja buvo gana liberali. Leisdavo neit į pamokas, jeigu viską atsiskaitai. Kadangi visuomet mėgau rašyti, užversdavau mokytoją rašiniais. Įvairiom temom. Ką reikia skaitydavau namuose. Savo pasiruošimo egzaminui taip ir nesupratau kaip tokio, nes tai man atrodė toks neapibrėžtas dalykas, kad nesupratau kaip ruoštis. Išlaikiau taip pat, kaip anglų. Dar laimėjau rajono olimpiadą ir dalyvavau respublikinėje. Ten mano patirtis buvo įdomi, nes mano atsakymai į teorinius klausimus buvo įvertinti labai gerai, o štai rašinys įvertintas beveik minimaliai. Kita vertus, per savo rašymus vėliau tapau respublikinio konkurso laureate. Sakau, kažkaip man čia viskas labai neapibrėžta, neobjektyvu ir daug ko nesuprantu, turbūt niekada ir nesuprasiu. Tiesiog deklaruojama, kad čia dar yra vietos kūrybai, deja, norėdamas gauti gerą įvertinimą turi atitikti kažkieno sukurtus standartus. Tai kur tada ta kūryba ir minties laisvė???

Rusų kalbos, kaip minėjau, nelaikiau. Bet skaičiau rusų literatūros kūrinius, o paskui galėjau savo žiniomis pasigirti vyrui, kai lankėmės teatre. Šių pamokų namie dėka, o tiksliau nesimokymo mokykloje dėka turėjau daugiau laiko ir tarp mano mylimų rašytojų atsirado Čechovas. Kasdien trindama mokykloje kėdę to neturėčiau.

Ką visu savo pasakojimu noriu pasakyti – man mokykla švietimo tikslais neatrodo nei būtina, nei reikalinga. O jeigu ji neatitinka savo paskirties, tai koks tada apskritai tikslas ją lankyti. Taip, aš atsakinga, taip, man patinka skaityti. Tikrai atsiras, kas su manim nesutiks ir sakys „O kaip gi tie, kurių nėra kam mokyt namuose, kurie neprisiverčia, kurie negabūs…“ Man atrodo, kad tada ir mokykla nepadės. Tiek mano klasiokų nenorėjo mokytis. Ir mokykloje jie viską darė per didelę prievartą. Mokantis namuose laikas leidžiamas efektyviau, sužinai daugiau, išmoksti geriau, įsigilini į tai, kas įdomu. Lankant pamokas nebelieka laiko. Taupant laiką jo daugiau lieka maloniems dalykams, o tada ir motyvacija kyla. Motyvuotų mokinių rezultatai geresni. O nemotyvuoti nebeturi energijos ir išvis nenori sėsti prie pamokų. Pasakysiu atvirai, man gaila mokykloje sugaišto laiko. Man gaila klasiokų, kuriuos versdavo mokytis pagal standartinę programą. Man gaila jų, nes jie puikūs žmonės ir turi talentų, kurie nebūtinai susiję su mokykla ir yra jos slopinami. Man gaila, kad pažymių sistema suskirsto mokinius į „gerus“ ir „blogus“. Man gaila tų „blogųjų“, kad neprisitaikę prie sistemos turi eiti kitais, neprestižiniais laikomais keliais. O viskas tik dėl to, kad nežiūrima į vaiką kaip į žmogų su savo talentais, savo interesais, portraukiais ir aistromis. Manau, kad kartais mokykla gali padėti atrasti savo interesų sritį ir savo kelią, bet daug dažniau ji trukdo, išsekina atimdama begales laiko bei energijos ir tiesiog sugniuždo.

Nesu prieš mokyklą, nesakau, kad visi turi mokytis namuose. Aš už kiekvieno pasirinkimo laisvę, už kiekvieno asmens teisę pasirinkti savo mokymosi būdus, kurie jam labiausiai tinka. Tikiu, kad kiekvienam nuo pat pradžių ieškant savojo kelio savais būdais būtų daug drąsiau juo žengti. Gal ir pasaulis tada būtų geresnis.

Kiekvienam abiturientui linkiu laisvės ir šviesos, nes mokslas, žinios, įgūdžiai ir yra šviesa. Viskas priklauso tik nuo Jūsų pačių! Sėkmės!

Reklama